Jau buvo rašyta, kad pamatų įrengimo klausimai daugelyje atvejų yra paliekami visiškai savieigai (žr. 4-jį straipsnį). Jeigu patiems užsakovams, dėl suprantamų priežasčių, tuo pasirūpinti būna per sudėtinga, tai kas dėl pačių projekto autorių, būtent nuo kurių ir priklauso kvalfikuotai parengtas pamatų projektas, tai šis klausimas kaip pasirodo, yra kur kas keblesnis. Dažnas pamatų projektas būna parengtas taip, jog šios srities specialistams, dėl akivaizdžiai perdėto projektinio pamatų kiekio arba jų masyvumo, natūraliai kyla klausimas – ar pertekliniai medžiagų kiekiai pamatų konstrukcijoms yra nulemti kompetencijos šioje srityje stokos, ar tai daroma sąmoningai, suprantama – ne už ačiū, siekiant tam tikriems rangovams konkrečios naudos, jog per medžiagų ir darbų perteklines sąnaudas galima būtų atitinkamai išbranginti pačius pamatus. Atrodytų, panašūs „sprendimai“ su jiems viršytais medžiagų kiekiais turėtų bent jau kažkiek pagelbėti nuo neretai pasitaikančių negatyvių reiškinių pamatų statyboje, pagerinant tokiu būdu pagrindo darbą, tačiau kaip rodo patirtis, tai visiškai neveiksminga, kai po pastatu pasitaiko neištirto sklypo dalis su ten slūgsančiais nestabiliais gruntais, kurie į projektuotojų akiratį nepateko vien dėl nepakankamo geologinių tyrimų kiekio…
Plūktinių pamatų taikymo patirtis Lietuvoje ir jų galimas ryšys su gręžtiniais pamatais
Patys pirmieji plūktinių pamatų Lietuvoje panaudojimo žingsniai bei mėginimai šią technologiją labiau priartinti prie Lietuvos gruntinių sąlygų, kuomet pasitaikantys gruntai dažnai nėra tokie silpni, kokiems šis metodas iš esmės ir buvo sukurtas, yra aprašyti J.Šimkaus ir L.Furmonavičiaus mokymo knygelėje „Nauji efektyvūs pamatai” (V.: VISI, 1989. – 84 p.). Skaityti toliau