Metodo istoriškumas bei šios technologijos ypatumai.
Pagal savo esmę, plūktinių pamatų metodas skirtas pamatų įrengimui ant silpnų dispersinių gruntų ir sėkmingai pradėtas naudoti Rusijoje bei Ukrainoje prieš beveik 100 metų. Kiek vėliau šie pamatai pradėti naudoti ir kaimyninėje Baltarusijoje, o Lietuvoje plūktiniais pamatais susidomėta tik apie 1985 metus ir tai aprašyta J.Šimkaus ir L.Furmonavičiaus „Nauji efektyvūs pamatai“ (1989), tačiau dėl netinkamo tuometinio sprendimo šie pamatai didelio populiarumo nesusilaukė. Kaip matyti iš leidinio, duobėse išplūktus pamatus įstengta pritaikyti vos po keliais vieno-dviejų aukštų gamybiniais-administraciniais pastatais: po vieną Varėnoje ir Klaipėdoje, bei dviem atvejais Vilniuje. Ir tik nuo 2000 metų, kai šio klausimo ėmėsi dr. R.Gruodis, minėtas metodas buvo iš naujo pradėtas tobulinti ir per 20 metų įgijo dabartinį lygį bei mastą (žr. „Aliktų darbų sąrašą”).
Svarbu pažymėti, jog naujai modifikuota plūktinių pamatų technologija gali būti naudojama ir kaip universali priemonė bet kuriomis gruntinėmis sąlygomis, ko pamatų srityje dar nebuvo, tame tarpe netgi seisminiuose regionuose, kadangi iš anksto sutankintas pagrindas po šiais pamatais žemės drebėjimo metu dar labiau sutankėti nebeturėtų. Nežiūrint to, dėl savo pavienių retokų smūgių, atliekamų intervalais kas 1 – 2 min., šis procesas yra vos juntamas ir nekeliantis jokios grėsmės greta esantiems pastatams (Rinktiniame darbų sąraše pamatų įrengimo atvejai greta stovinčių pastatų yra specialiai paryškinti), ko tikrai negalima pasakyti apie vibro būdu gramzdinamus spraustinius polius, kurių įtaka analogiškais atvejais būtų buvusi nepalyginamai didesnė, o kartais netgi griaunanti. Todėl, į vieną gretą statyti abu šiuos pamatų įrengimo būdus – didžiausias nesusipratimas arba tendencingas melas.
Pagrindinis pamatų su išplūktu padu skiriamasis bruožas, lyginant su tradiciniais gręžtiniais pamatais, tai esant nedideliam gyliui – gana reikšminga pagrindo laikomoji galia bei su tuo susijęs šių pamatų tvarumas bei ekonomiškumas, o taip pat išskirtinis patikimumas, esant galimybei darbų metu lygiagrečiai vykdyti ir dirbtinio pagrindo kokybės kontrolę po kiekvienu būsimu pamatu, kuri kaip tokia, apskritai neįsivaizduojama jokiems kitiems pamatų įrengimo būdams. Todėl išankstiniai geologiniai tyrimai šių pamatų projektavimui nėra jau tokie aktualūs…
Pagrindo kokybės kontrolė ir metodo patikimumas.
Pačiu tiksliausiu pagrindo laikymo galios patikrinimo metodu kol kas yra natūrinio eksperimento pagrindu pripažintas pamato bandymas statine apkrova (Static Load Test), taikomas poliniams pamatams, kai bandomajam poliui palaipsniui būna didinama statinė apkrova iki kuo artimesnės projektinei. Tačiau pamatams ant sutankinto pagrindo su išplūktu padu, kuriems grunto giluminis tankinimas bei pamato pado išplūkimas vyksta dėka nemenkos smūgio energijos, pagrindo kokybės vertinimas šiuo pagrindu, kaip pasirodo, tampa kur kas labiau efektyvesnis negu nuo statinės apkrovos. Smūginės apkrovos kitimo analizė parodė, kad priklausomai nuo išmatuotos grunto deformacijos smūgio metu, dar kitaip vadinamos „atsaku“, smūginė apkrova gali viršyti projektinę iki 8÷10-ies ar netgi daugiau kartų! Ir tokia milžiniška jėga testuojama ne 2% visų pamatų skaičiaus, kaip reglamentuota „Static Load Test“ atveju, o visi 100% būsimų pamatų pagrindo, be išimties. Iš čia ir kyla pagrįstas klausimas – ar įmanoma pamatų srityje turėti ką nors dar labiau patikimo?
Kaip rodo ilgametė patirtis, taip dirbant pamatų nuosėdžiai esti išskirtinai tolygūs, o pamatams Ø350÷600 mm skersmens neviršija ir 2÷3cm.