Pagrindiniai klystkeliai pamatų įrengimo paslaugų paieškoje.

Jeigu vadovautis civilizuota praktika, tai geologiniai tyrimai, pamatų projektavimas bei jų įrengimas paprastai būna sutelkiami vienose, geotechnikos specialistų rankose, kaip ir derėtų, dirbant su specifine bei ypač atsakinga statybos sritimi, nes kaip sakoma, „…namas skyla – bėdos byra“. Šiuo reikalu užsiimant specialistams,  geologiniai  tyrimai  neribojami –  jų turi būti atliekama tiek, kad dėl gruntinių sąlygų netolygaus išsidėstymo po pastatu nekiltų jokių abejonių. Tokių tyrimų kaina atskirai net neskaičiuojama, o laikomasi bendros pradinės fiksuotos sutartinės kainos visiems su pamatais susijusiems darbams – nuo jų suprojektavimo iki pat įrengimo, nes priešingu atveju, išeina kaip toje patarlėje – „Septynios auklės, o vaikas be galvos“. Vieni vykdo dėl nepakankamos apimties nevisaverčius geologinius tyrimus, kiti nebūdami šios srities specialistais vos iš kelių geologinių taškų apgraibomis projektuoja „kartotinius pamatus“, vertus atskiro aptarimo (žr. žemiau), o dar kiti tesugeba vien tik gręžti duobes ir be jokios atsakomybės versti į jas betoną, savo dėmesį sutelkiant ne į tai, ar bent visur yra pasiektas laikantysis grunto sluoksnis, o į tai, ar jų darbas pilnai atitinka jiems pateiktą projektą, tegul ir „kartotinį”. Jeigu antžeminėms konstrukcijoms panašus požiūris yra visiškai pateisinamas, tai dėl pamatų įrengimui būdingos specifikos to tikrai nepakanka.

Svarbu pažymėti, kad bet kuriuo atveju niekas iš šio proceso dalyvių už nieką praktiškai neatsako, išskyrus patį projektuotoją, kuris aiškiai nujausdamas šią atsakomybę nuo galimų netikėtumų apsidraudžia dar ir papildomai, t.y. nuo savęs, nuo galimo informacijos/kvalifikacijos stygiaus, dažnai tam nepagailėdamas nei perteklinio pamatų kiekio, prikaišiojant jų kur reikia ir kur nereikia (po langais, garažo vartais ir pan.), nei gerokai viršyjančio jų gylio, negu to reikėtų griežtai laikantis projektavimo reglamentų, tuo neišvengiamai išbrangindamas ir pačius pamatus. Nežiūrint to, kaip rodo patirtis, net ir tokie drąstiški sprendimai statybinių medžiagų sąskaita nuo galimų netikėtumų gelbsti nevisada, pavyzdžiui, kai po pastatu pasitaiko neištirta sklypo dalis su gana nestabiliomis gruntinėmis sąlygomis, kurios į geologinių tyrimų akiratį paprasčiausiai nepateko vien dėl nepakankamo jų kiekio. Būtent taip ir atsitiko savo laiku statant ne šiaip kokį pastatėlį, o vieną populiariausių sostinės prekybos-pramogų centrų, kur teko užfiksuoti iš tiesų unikalius kadrus, dalyvaujant kaip šios srities specialistams-ekspertams (žr. 5-6 nuotr. straipsnyje „Kai kurios negatyvių reiškinių priežastys pamatų statyboje”). Iš čia ir kyla retorinis pastebėjimas – jeigu tokie dalykai galimi su ypač išskirtiniais bei atsakingais pastatais, tai ką bekalbėti apie kur kas kuklesnes, pavyzdžiui, individualių namų statybas. Eilinį kartą tai patvirtina ir ne per seniausi įvykiai, kai konsultacijos kreipėsi aiškiai suglumę pirkėjai, norėdami išgirsti specialistų nuomonės, teigdami, jog apžiūrėjus namažai parduodamų naujos statybos vienbučių namų Pilaitės apylinkėse, Vilniuje, sunku surasti namą, kurio sienos, dažniausiai iš pastato vidaus būtų be įtrūkimų. Nieko per daug neaiškinant teko atsakyti, jog minėta vietovė iš tiesų pasižymi ypač netolygiomis geologinėmis sąlygomis, persipinosiomis su nestabliais gruntais, nors iš esmės – tai yra neabejotinai akivaizdus darbo brokas, kaip šiame puslapyje aptarinėjamų reikalų su minėtomis „auklėmis” pasekmė…

Pamatų kartotiniai projektai – kas tai yra iš tikrųjų?

Architektūriniams sprendimams tiražuoti kartotiniai projektai yra visiškai priimtina forma, lygiai kaip ir antžeminėms konstrukcijoms kartotiniai projektai paremti ta pačia logika. Tačiau „kartotiniai“ projektai pamatams, kaip požeminėms konstrukcijoms – tai jau visiškai nepateisinama ir iškreipta požeminių konstrukcijų sprendimo forma, lygiai kaip prieš arklį atgręžus vežimą. Šio klausimo istoriškumas yra toks, jog visais laikais bet koks pastato kartotinis, ar kitaip tariant – tipizuotas projektas, visados buvo individualiai pritaikomas prie konkrečios vietovės bei gruntinių sąlygų ypatumų, bet kuriuo atveju šiam tikslui pasitelkiant atskirą pamatų projektą, kuris kiekvienoje vietovėje buvo individualiai koreguojamas, priklausomai nuo ten vyraujančių gruntinių sąlygų bei paviršiaus reljefo. Iki šiol išlikęs ir pats šio darbų etapo apibūdinimas – „pastato pririšimas vietoje“. Pažymėtina, kad imtis pamatų projektavimo, antžeminės dalies projekto autoriai seniau ryždavosi tik projektuojant tradicinius sekliuosius pamatus, dėl šiems pamatams praktikuojamo santykinai menko pagrindo atsparumo išnaudojimo laipsnio, todėl ir tuometinė informacija apie pagrindą sudarančius gruntus galėjo būti nepalyginamai skurdesnė, negu atsiradus šiuolaikinėms technologijoms. Jų dėka atsirado ir visiškai naujos galimybės kur kas rimtesniam pamatų pagrindo atsparumo išnaudojimui, todėl lemiamą reikšmę įgijo ir išsamesnių inžinerinių-geologinių tyrimų poreikis su atitinkama jų kokybe, augančiomis apimtimis bei mastais, apie ką ir kalbama Europiniame standarte „EN 1997-1:2004 Eurocode7 Geotechnical design-Part 1“. Taigi, pamatų projektavimas iš tiesų tapo dar labiau susijęs su galutiniu rezultatu, kaip sudėtinė pamatų įrengimo dalis, su kuria tinkamai susitvarkyti paviršutiniškų projektavimo žinių nebepakanka. Tam ir turi būti ruošiami šios srities specialistai, vadinami geotechnikais.

Nors viešai ir nedeklaruojami, tačiau realybėje plačiai praktikuojami „pamatų kartotiniai projektai” yra ne kas kita, kaip iškreiptų santykių tarp šios rinkos dalyvių dalis, be visa to nukreipta dar ir profesinės degradacijos link, tiek projektavimo, tiek ir pamatų įrengimo prasme. Blogiausia yra tai, jog šios ydingos praktikos dėka plačiai atveriamos durys visokio plauko apsišaukėliams, taip vadinamiems „visų galų specialistams”, neturintiems nei žinių, nei pajėgumų, būtinų tikriems geotechninės pakraipos rangovams, savo jėgomis neįstengiantys ne tik papildomai išsitirti gruntinių sąlygų, tačiau net neužtikrinantys pamatų atrėmimui tinkamo grunto sluoksnio gylio kontrolės, kaip paties būtiniausio žingsnio įrenginėjant pamatus. Vietoje to, į procesą su tariama galimybe pačiam išsirinkti reikiamas paslaugas pritraukiamas ir pats užsakovas, šiam tikslui dirbtinai jas išskaidant, t.y. atskirai renkantis geologinių tyrimų vykdytojus, kaip ir atskirai – pamatų rangovus, nors rinktis „kartotinio” pamatų projekto autorių čia nebetenka, kadangi jis su visa antžeminia pastato dalimi jau būna padarytas ir todėl nekvestionuojamas. Čia ir pasimato „ausys” tų, kam visa tai yra naudinga… Tokiu būdu statytojas tampa visiškai priklausomas nuo projekto autorių valios ir yra priverstas veikti pagal jų primetamą abejotinais motyvais pagrįstą tvarką, neva statytojui pačiam renkantis dirbtinai išskaidytas paslaugas, jungtinis produktas bus ir racionalesnis, ir pigesnis, nors apie galimą tokio produkto kokybę net neužsimenama. Kas dėl tariamai sumažėsiančios darbų kainos, kaip jau buvo parodyta, galutinę pamatų kainą didžiąja dalimi lemia ne kas kita, kaip pačiame projekte priimti sprendimai, priklausantys pirmiausia nuo jų autoriaus (ne)turimos kvalifikacijos bei iš to išplaukiančiais papildomais „apsidraudimais”, įmanomais tik papildomų išteklių sąskaita. Todėl, vien dėl panašių „apsidraudimų”, dirbtinai išdidinant medžiagų kiekius, darbų kaina iš tiesų niekaip negali gautis mažesnė, negu būtų suprojektuota specialistų, remiantis adekvačia geologinių tyrimų medžiaga. O kur dar galimas darbų išbrangimas papildomų geologinių tyrimų sąskaita tuo atveju, jeigu pasitaikius atsakingam ir nenorinčiam rizikuoti projektuotojui staiga paaiškėja, jog nestabilių gruntų išplitimo ribos konkrečioje vietoje nėra žinomos, kadangi be pakankamos informacijos apie pagrindą sudarančių gruntų išsidėstymą po pastatu, būsimų pamatų stabilumas – kaip baigtinis rezultatas, apskritai negali būti užtikrintas. Taigi, galutiniame rezultate visa ši pamatų įrengimui peršama tvarka tėra tik statytojo klaidinimas, dedamų pastangų imitacija ir regimybė, tariamai siekiant galutinio produkto už mažiausią kainą. Jeigu tai nebūtų daroma nekontroliuojamos pagrindo kokybės sąskaita, tai dar būtų pusė bėdos. Tačiau, kaip matyti iš prieš tai pateikto straipsnio apie negatyvių reiškinių priežastis pamatų statyboje, neatsakingumas bei nemokšiškumas šioje srityje vėliau gali ypač brangiai kainuoti. Jeigu ši, savo pačių nuožiūra primetama „tvarka” jos autoriams tėra viso labo tik primityvus būdas papildomai užsidirbti, ženkliai prisidedant prie aprūpinimo darbu jau minėto tipo rangovus – apsišaukėlius, visumoje tai yra visiška šios specifinės bei ypač atsakingos statybos srities diskreditacija.

 

Kaip iš tokios gausos atsirinkti patikimus pamatų rangovus?

Receptas gana paprastas ir aiškus. Jeigu tie rangovai, kaip ką tik buvo paminėta, nėra pajėgūs patys pasidaryti geologinių tyrimų, tai viskas apie juos ir pasakyta – laikytis per patrankos šūvį, kaip tai natūraliai vyksta su ypatingos svarbos objektais. Priešingu atveju užsisuka ratas su jau minėtomis „auklėmis“, kur beprasmių veiksmų įtvirtinimui bei pateisinimui į šį nešvarų žaidimą įtraukiami netgi patys užsakovai…

Kad geriau įsivaizduoti kaip iš tiesų veikia ši, statytojus sąmoningai klaidinanti schema, į jos turinį būtina pažvelgti iš arčiau. Pirmiausiai užsakovas klaidingai motyvuojamas pasirinkti jau minėtą dirbtinai išskaidytą produktą, kaip jungtinį – neva racionalesnį bei pigesnį, o iš tiesų susidedantį iš nevisaverčio geologinių tyrimų produkto – iš vienos pusės, bei tuo pat metu jam peršamo taip pat nevisaverčio, tariamai „kartotinio pamatų projekto“ – iš kitos, t.y. pagal žinomą, seniai nuvalkiotą rinkodaros triuką – „du už vieno kainą“, kurio iškreipta forma bei pasiektas mastas tiesiog yra stulbinantys. Ar tai normalu, jeigu šioje iškreiptoje sistemoje geoginių tyrimų vykdymu pasirūpinti turi ne patys projektuotojai, kuriems pirmiausiai ir privalu tai padaryti, kaip atsakomybę nešančiai pusei dėl kokybiško pamatų projekto, o užsakovas, kuris kaip koks įkaitas turi verstis per galvą, rūpintis projektuotojų jam užkrautu jų pačių darbu, kad šią paslaugą įsigytų, kaip buvo anksčiau parodyta „ale už įmanomai mažiausią kainą”, kas be kita ko, savaime taipogi neigiamai įtakoja būsimų tyrimų kokybę. O toliau dar gražiau, kai ši nevisavertė tyrimų medžiaga – kaip atmuštas kamuolys patenka atgal pas projektuotojus, kurie be jokio rūpesčio dėl geologinių tyrimų organizavimo, nes šį darbą už juos nemokamai jau atliko pats statytojas, atsipūtę štampuoja savo „kartotinius“ projektus, išsamios tyrimų medžiagos neturėjimą kompensuodami labai paprastai – statybinių medžiagų pereikvojimo sąskaita (suprantama, kad ne savo, kas būtų labai logiška ir teisinga, o užsakovo lėšomis), bandydami bent tokiu būdu apsidrausti nuo realiai galimų negatyvių pasekmių, kaip ir nuo savo kvalifikacijos spragų geotechnikos srityje. Prie tokio „ale projektavimo“, kaip toje ruletėje – viskas toliau priklauso nuo visiško atsitiktinumo, kaip gi iš tiesų susiklosto gruntinės sąlygos po pastatu – ar jos yra tam kartui palankios, ar slepia savyje nemalonių siurprizų. Jeigu vis tik taip jau nutinka, kad po panašaus reikalų organizavimo minėti „siurprizai” visgi išlenda įtrūkimų sienose pavidalu, kaip buvo pristatyta Pilaitės vienbučių namų pavyzdžiu, ar parodyta straipsnyje  (žr. 3-4 nuotr. „Kai kurios negatyvios priežastys pamatų statyboje”), tai be materialinės žalos atlyginimo, užsakovas teisiškai įgauna pagrindą visą šiame puslapyje pristatytą apgaulingą schemą traktuoti ir kaip tam tikrą mobingo-patyčių psichosocialinio stresoriaus formą, užtraukiant už tai administracinę ar net baudžiamąją atsakomybę. Susisiekusiems apie visa tai būtų paaiškinta plačiau…

Jeigu laikantis pradžioje išsakytos rekomendacijos statytojas rangovų paieškoje nieko geriau susirasti nebeįstengia, tai dar galima pritaikyti ir kitą alternatyvą, kai prie gręžinių gylio vertinimo kontrolės pastatyti gerai instruktuotą, kažkiek geotechniškai išprususį techninį prižiūrėtoją. Arba nuo pat pradžios neiti klystkeliais, o pasirinkti tikrų specialistų komandą, gebančių be geologinių tyrimų ne tik pamatus susiprojektuoti, bet juos ir įrengti, absoliučiai neribojant geologinių tyrimų kiekio.