Statybos reglamentuose aiškiai apibrėžta tokia svarbi ir visiems suprantama sąvoka kaip statybos darbų kokybės kontrolė. Statinio antžeminėje dalyje šis klausimas daugmaž yra išspręstas ir didelių problemų nekelia. Tačiau to tikrai negalima pasakyti apie šiandieninę giliųjų pamatų statybą, priskiriamą paslėptiems darbams.
Kalbant apie šių pamatų statybos darbų kokybės kontrolę, dėmesys pirmiausia turėtų būti nukreiptas į pagrindo būklės tikrinimą, nes dirbant giliai po žeme tai nėra taip paprasta. Ar gali techninės priežiūros atstovas užkirsti kelią daromiems pažeidimams, kurių apskritai nesimato?
Tokie pažeidimai pasireiškia tik tuomet, kai dėl įvykusių avarijų arba statant atramines sienas, pamatus tenka atkasti. Jeigu mechanizuotai įrengto pamato konstrukciją, kaip matyti iš nuotraukų, ne visuomet pavyksta apsaugoti net nuo jos vidų užvirtusio grunto, tai ką bekalbėti apie žemiau pamato pado esančių gruntų būklės tinkamą įvertinimą: ar kiekvieno pamato padas tikrai yra pasiekęs reikiamą grunto sluoksnį, ar darbų metu nebuvo suardyta jo gamtinė sandara, ar neužbyrėjo gręžinio dugnas, ar nepasitaikė kitų nesklandumų bei klaidų? Nuo grunte pasitaikančių riedulių, statybinio laužo, galimų gedimų ar panašių dalykų neapdraustas joks mechanizmas, vadinasi, ir darbų kokybė taip pat.
Ir kas gi daroma, kad ši opi problema būtų sprendžiama? Praktiškai nieko. Apsiribojama tik tuo, kad projektuojant numatoma gerokai daugiau arba didesnio skersmens pamatų, negu reikėtų pagal skaičiavimus. Kitaip tariant, bendras pamato ir pagrindo patikimumas užtikrinamas darbų apimties didinimo ir branginimo sąskaita. Bet argi tai išeitis? Ar toks tyčinis darbų branginimas (kitaip ir nepavadinsi) gali tenkinti užsakovus? Pakanka elementaraus skaičiavimo, norint įsitikinti, jog pamatų apimtys nuo to išauga keletą ir daugiau kartų! Tačiau, priešingai negu gali atrodyti, beatodairiškas statybinių medžiagų pereikvojimas savaime dar neišsprendžia pačios problemos. Todėl šioje vietoje labai norėtųsi paklausti, o kaip tada, ponai, su profesine savigarba?
Kitas įdomus klausimas, ar toks problemos sprendimo būdas tenkina kitus statybų partnerius? Matyt, tenkina. Kam projektuotojams sukti galvą dėl nelengvai įkandamų gruntų mechanikos mokslo subtilybių, kai taip “projektuoti” kur kas paprasčiau ir sparčiau. O ar gali netenkinti specializuotų pamatų statybos organizacijų nepelnytai pelningi objektai su nerealiai užaukštintais darbų kiekiais? Nesvarbu, kad užsakovams šios paslaugos brangiai kainuoja. Vieni iš jų apie tai net nenutuokia, o kitiems tokios pamatų kainos jau seniai tapo norma. Kai viskas taip iškraipoma, tai ar galima tikėtis ko nors pozityvaus šiuo klausimu? Nebent tik dar labiau “ištobulintų” santykių tarp jau minėtų statybos proceso dalyvių, kurie deja, kol kas lengvai sutelpa į vieną nelietuvišką, tačiau begalo praktišką žodį – „atkatas”. Pagaliau į visa tai galima ir ranka numoti, jeigu tik būtų užtikrinami patikimi šios problemos sprendimo rezultatai. O jie tikrai nėra džiuginantys.
Šį, kol kas plačiai taikomą giliųjų pamatų statybos principą, galima būtų apibrėžti maždaug taip: jeigu vienas pamatas dėl kokios nors priežasties išeis nelabai vykęs, tai jį sustiprins kitas, specialiai tam “suprojektuotas”. Nors tai ir veiksminga priemonė, deja padeda ne visuomet. Pasižiūrėjus į čia pateiktas nuotraukas, natūraliai iškyla klausimas, o kur gi garantija, kad ir tie kiti pamatai išeis kokybiški? Jeigu pamatams po sienomis, nuo kurių apkrovos yra išskirstytos, toks principas teoriškai dar gali būti pateisintas, tai, pavyzdžiui po kolonomis, nuo kurių veikia koncentruotos jėgos, pamatų įrengimas pagal tokį principą jau yra neleistinas, nes taip nėra užtikrinamas jų patikimumas. Šios pozicijos vieningai laikosi daugelio šalių specialistai.
Dar kritiškesnė, praktiškai nevaldoma padėtis yra susidariusi individualių namų statyboje. Paplitus šiuolaikiškiems gruntų gręžimo mechanizmams, gręžtinių pamatų statybos imasi visi kas netingi, nors apie šio darbo specifiką ne ką teišmano. Ir iš tiesų, ar sunku į gręžinį kaip į kiaurą maišą aklai suversti betoną, perdaug nesigilinant koks gruntas yra po būsimuoju pamatu? Techniškai tikrai nesunku, bet ar daug iš to naudos? Kaip rodo patirtis, nauda šiuo atveju yra grynai atsitiktinis dalykas ir priklauso tik nuo to, koks gruntas pasitaikys po konkrečiu pamatu. O kaip tada su atsakomybe už šią nusikalstamą veiklą? O lygiai taip, kaip ir su senokai nusistovėjusiu požiūriu į šią problemą apskritai. Jeigu šio, nepaprastai atsakingo darbo taupant lėšas samdomi tokie “specialistai” ir vėlgi, taupant lėšas, oficialios sutartys su jais nesudarinėjamos, tai kokių dar galima tikėtis rezultatų iš nelegalios veiklos be jokios atsakomybės? Kaip taisyklė – absoliučiai niekinių. Štai naujausias pavyzdys. Neseniai į mus kreipėsi užsakovai, laiku pastebėję, jog viename jų būsimo namo gale įrengti gręžtiniai pamatai nusėdo neatlaikę net nuosavo svorio! Pasirodo, kad jų pagrindas yra ypač prastas ir sudarytas iš takaus priemolio. Suprantama, kad vos keliose statybos aikštelės vietose atliktas statinis zondavimas tokio silpno pagrindo net neaptiko. Teko šiuos pamatus perdaryti, likusius pamatus patikrinti statine apkrova ir dalį iš jų taip pat perdaryti. Nesunku įsivaizduoti, kokie nuostoliai galėjo laukti šeimininkų ateityje, jeigu minėtas brokas nebūtų laiku ištaisytas. O ką bekalbėti, kai lygiai taip pat, taupant lėšas, inžinerinių geologinių tyrimų apskritai atsisakoma? Gal būt tai ne tik taupymas, bet ir apskritai informacijos nagrinėjamu klausimu stoka? Labai tikimės, jog minėtą spragą bent iš dalies pavyks užpildyti, išėjus šiam internetiniam puslapiui. Nes, nuo požiūrio į pamatų statybą, pamatai gali būti arba patikimas, arba visiškai neprognozuojamas pagrindas būsimam statiniui, su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.
Iš kitos pusės, net jeigu stambiam, ypatingos svarbos objektui ir yra atliekami pakankamai išsamūs inžineriniai geologiniai tyrimai, tai tradicinių gręžtinių pamatų ar polių atveju dar neduoda pagrindo būti visiškai tikriems, jog laikantysis grunto sluoksnis tarpuose tarp zondavimo taškų tikrai rasis tuose gyliuose, kurie nurodyti tyrinėjimų ataskaitoje. Todėl ir tikimybė galimiems netikėtumams išlieka labai reali. Šimtaprocentinę garantiją čia gali duoti tik pagrindo zondavimas kiekvieno pamato vietoje. Priešingu atveju sunku išvengti klaidų. Tik pagrindą sudarančių gruntų kontrolės nebuvimu galima paaiškinti, kodėl negatyvūs reiškiniai pamatų statyboje dar ne retenybė. Kaip rašoma DELFI interneto vartuose: “Naujai pastatytuose namuose trūkinėja sienos”, (adresas http://www. delfi.lt/archive/article.php?id = 11733732).
Šis straipsnis, kaip paaiškėjo, atskleidė dar neregėtą reiškinį statybų istorijoje, daug ką pasakantį apie šiandieninę padėtį pamatų statyboje. Ar įmanoma bent įsivaizduoti, kad gyventojai, įsikėlę į ką tik pastatytus namus su skilinėjančiomis sienomis vietoj to, kad reikštų savo nepasitenkinimą, patys mėgintų tokį akivaizdų broką pateisinti? Pasirodo įmanoma, kai patys statytojai, besirūpinantys savo šlyjančia reputacija, labai pasistengia klaidindami naujakurius, jog naujame pastate sienų skilinėjimas yra visiškai normalus reiškinys. Tačiau statybos norminiuose dokumentuose šiuo klausimu yra aiškiai pasakyta, jog tinkamai suprojektuotame ir pastatytame name jokie plyšiai negalimi. Kai plyšiai pasiekia tokius mastus, tai jau vadinama rimta avarine situacija. Be to, kaip rašo š.m. VERSLO ŽINIOS Nr.13(2419) straipsnyje “Investicijas valgo statybininkų brokas”, (…) investicijas į būstą gali “apkramtyti” statybininkų brokas – (…) ir trūkinėjančios sienos.
Nors pagrindo deformacijos po nauju namu iš tiesų dar nebūna nusistovėjusios, tačiau visų pamatų nuosėdžiai, teisingai vykdant darbus, turi skirtis gana nežymiai, taip panaikinant pagrindinę priežastį, dėl ko sienos galėtų trūkinėti. Kaip ten bebūtų, karti patirtis moko, kad šiam atsakingam darbui reikia rinktis profesionalius ir patikimus rangovus.
P.S. Tuo metu, kai buvo ruošiamas šis puslapis, namai Vilniaus Senamiestyje dar negriuvinėjo.